Jei gali patylėti — patylėk

Kokiu gyvenimu tikime? Tuo, kurį pasakojame ar tuo, kurį gyvename?

Ar mes tikime savo pasakojimais apie savo asmeninį gyvenimą todėl, jog jis ištikrųjų yra toks, kokį pasakojame? Ar mes tikime tokiu gyvenimu, nes tikime savo sukurtomis istorijomis apie jį?

Žmogus turi Dievo dovaną kalbą, per kurią gali atverti savo unikalumą, savitumą. Tik čia labai svarbu kokius žodžius mes parenkame ir ką jie mums reiškia, kai pasakojame apie save kitam žmogui ar tiesiog atsakome draugams į klausimą: kaip gyveni? kaip sekasi? Žmogaus gyvenimas atsispindi (gyvas) jo kalboje ir per ją. Jei žmogus kalba bet ką, tai ir gyvenimas jo atrodo bet koks. Jei žmogus nesupranta savęs, savo gyvenimo, jo kalba lieka tik „tušti žodžiai”, plepalai ir nieko daugiau. Todėl labai svarbu žinoti ir suprasti, ką mes kalbame ir dėl ko.

Jau pirmaisiais gyvenimo metais žmogaus balsas pradeda atlikti dvi pagrindines funkcijas. Tai yra išraiškos, apibūdinančios organizmo emocines būsenas ir socialinio kontakto.

Vaikai vienas nuo kito skiriasi tuo, kaip greitai jiems pavyksta išmokti žodžius, ir tuo, kokius žodžius jie vartoja. Apie suaugusius norisi pasakyti, jog jie skiriasi tuo, kaip greitai jiems pavyksta išmokti patylėti, ir tuo, kokius būtinus žodžius jie vartoja. Tai gi, kaip kalbame taip ir esame, taip ir atrodome.

O esame įpratę skųstis užimtumu, įtampa, šiandieninio gyvenimo tempais. Dėl to esame ar atrodome nervingi, nerimaujantys dėl rytojaus, nesugebantys planuoti metų, mėnesio ar net dienos darbų. Neįsisąmoninam, jog dažnai tokį save sukuriam tik kalbėdami. O kalbame taip dėl dvasinės tuštumos, jausminio ir protinio neužimtumo, nepasitenkinimo. Dažnai žmonės ne darbais, bet kalbomis suderina tai, ką turi ir ko nori. Kitaip tariant, didžioji dalis to, ką mes kalbame ir darome, nėra būtina, dažnai visai net nepriklauso nuo mūsų. Jeigu šito nedarytume, tai būtume daug laisvesni ir ramesni.

Vienas svarbiausių kalbos momentų – kalbos ir mąstymo sąveika. Kalba atspindi mūsų mąstymą. Kitaip tariant, kalbėti reikėtų pradėti po to, kai ateina į galvą mintis, o ne daryti tai kartu, tai yra „garsiai galvoti”. Kai išmokstame pereiti nuo minties prie kalbos, žymiai paprasčiau pereiti nuo kalbos prie minties, tai yra prie supratimo: ką mes kalbame ir ką mums kalba kitas. Sakomus žodžius suprasti mums padeda ir tai, kai mes juos siejame su konkrečia asmenine patirtimi. Tada pasakojimas dažniausiai atitinka realybę (tikrovę), tai yra realų gyvenimą, tą, kurį gyvename. Tada žmogui save išreikšti užtenka paprastų žodžių ir išsireiškimų. Jam nereikia kurti vaiduokliškų ir sunkiai suvokiamų ar sterilių ir griežtos logikos šalčiu dvelkiančių žodžių. Kita vertus, kartais belieka kito žmogaus tik klausytis, tiksliau būtų pasakyti tik girdėti, be galimybės jį suprasti. Čia yra svarbus ir kitas aspektas – mumyse vyraujanti monologinė bendravimo kultūra, kai kiekviena pusė girdi ir supranta tik save. Na , kad ir kaip stengiamės išgirsti pašnekovą, dažnai mums trukdo savaime besiveržiantis Ego. Yra žmonių, kurie iš viso nesivargina, ką nors papasakoti ar ką nors išgirsti ir suprasti. Jie tiesiog „nežino”. Žodis „nežinau” nutraukia visą mąstymą. Ir čia svarbu prisiminti, jog jeigu jaučiam, jog mūsų protas yra bukas ir nepaslankus, tai jį reikia lavinti, bet nenumoti ranka ir mėgautis savo „minimalizmu”. Kalbėjimas turėtų būti kaip ieškojimas savęs, o ne bėgimas nuo savęs. Mes esame susieti su kitais žmonėmis, apsupti kitų. Dalindamiesi savo gyvenimu su kitais per kalbą, mes turime galimybę tobulėti, artėti prie savęs arba… pasimesti savyje, priklausyti kitiems ir net degraduoti.

Kalba atspindi žmogaus būtį. Anot filosofo Martino Heideggerio kalba yra būties namai. Žodis ir įvykis apibūdina žmogaus realybę. Čia turi būti pusiausvyra tarp kalbų ir darbų. Bet egzistuoja vienas viliojantis dalykas, jog vien tik kalbomis mes galime nueiti daug toliau, negu konkrečiais veiksmais savo gyvenime. Siekdami būti įvertinti ir pripažinti ar tinkantys kitiems, siekdami atrodyti sąmojingi, patrauklūs ir geranoriški kartais net nejaučiame, kai kalbėdami prasilenkiame su tikrove.

Atsakydami draugams į klausimą kaip gyveni, kalbame ne apie save, bet apie mus supančias išorines aplinkybes. Tokiu atveju kalba dažniausia ne priartina prie mūsų pačių gyvenimo, bet atitolina. Taip mes tampame pagyrūnais, pažadukais, melagiais, apsimetėliais, pasipūtėliais. Geras gyvenimas turėtų apimti ne tik nuolat augančias žmogaus galimybes prasmingai gyventi, bet ir prasmingai kalbėti.

Kalbos mokymasis yra kaip asmenybės vystymosi veiksnys. Kai pradedi kitaip kalbėti, mintys kitaip dėliojasi, kitaip dėliojasi ir pats gyvenimas. Tada kalbame apie save egzistuojantį savyje, kituose, pasaulyje. Kartais, kai girdi gražią kalbą, kyla noras ją mokėti. Išmokti kitą kalbą reikia daug valios ir pastangų.

Kitas svarbus aspektas, jog visas žmogaus gyvenimas daug platesnis nei kalbos raiškos priemonės. Buda, atsakydamas į sunkius klausimus, paprasčiausiai tylėdavo. Tyla beveik visada turi prasmę. Ji ypač vertinga tada, kai žmogus ištikrųjų turi ką pasakyti.

Mes žinome ką mes darome ir kodėl tai darome, dėl to, kaip mes kalbame apie tai.

Ką pirmiausia reikėtų daryti, kad būti aiškiam ir suprantamam? Pirmiausia pradėti kalbėti taisyklingai gramatiškai. Tai yra: veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys ir t.t. Jei norime paklausti, pradėti nuo klausiamojo žodelio.

Įvardinti daiktus tikrais vardais, kuo tiksliau. Jei sakau, jog „bijau”, tai pagalvoti, ar aš tikrai bijau ar tik nerimauju, gal būt susirūpinus ir pan.

Perteikiant savo gyvenimą, būti nuoširdiems ir atviriems sau ir kitiems. Atsiskleidimas reiškia tikėjimą žmogumi, jo gerosiomis savybėmis. Tai turi reikšmę konstruktyviam asmenybės vystymuisi.

Svarbu, kad mūsų mintys atitiktų mūsų jausmus. Jeigu mylime, tai ir pasakome, kad mylime , jei pykstame, tai sakome, kad pykstame. Jausmai taip pat išreiškia kryptingus žmogaus santykius su tikrove.

Reikėtų atkreipti dėmesį į kalbos ir pojūčių toną ir ritmą. Tai teigiamai arba neigiamai nuspalvina įvairias gyvenimo aplinkybes.

Kalbėkite apie konkrečius įvykius, jausmus, poelgius, kurie susiję su jumis, kurie priklauso nuo jūsų, kurie yra jūsų.

Mokėkime juoktis iš savęs, nes mūsų realus gyvenimas kartais yra sunkiai paaiškinamas, pilnas kvailumo ir paradoksų.

Kalbant, atskirkime savyje vaidmenis, kuriuos atliekame gyvenime (mamos, tėčio, viršininko, pedagogo, psichologo, žurnalisto ir t.t. ). Mamos kalba skiriasi nuo viršininkės kalbos ir pan.

Na, ir pereiti nuo monologo prie dialogo. Tai galima padaryti dvejopai. Pagal filosofą Martiną Buberį, bendraujant galime sukurti santykį Aš – Tu, kai žmogus kreipiasi į kitą, kaip esantį sykiu ir taip pat suvokia save. Jo kalba yra ne tam, kad įtikti, būti priimtinu. Taip pat galime sukurti santykį Aš – Tai, kai žmogus nori būti kažkuo ir kitą nori matyti kažkokį, pagal savo norus.

Taigi, kokį gyvenimą gyvensime ateityje? Kokį pasakosime? Kokiu tikėsime?