Laisvės kaina

Anot F.Nyčės tobula moteris yra aukštesnis žmogaus tipas nei tobulas vyras: tačiau ir retesnis. Tai, kas moteryje kelia pagarbą, o dažnai ir baimę, – yra jos prigimtis, kuri “gamtiškesnė” nei vyro, … jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas, neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas… – rašo F.Nyčė

Ar ta tobula moteris laisva? Ar tos moters svarbiausia vertybė yra jos autentiškumas?

Ar ji galvoja savo galva, jaučia savo širdimi, pati yra savo valios šeimininke? Kitaip tariant ar ji laisva visa savo dvasine esybe ir esme ? Įrodyti (patirti) laisvės realumą – ne taip jau paprasta.

Šiuolaikinė moteris didžiuojasi, kad mąsto, kuria, veikia, realizuoja save konkrečiais veiksmais. Ji kalba apie valdžią ir pinigus, kurie suteikia ir užtikrina jai laisvę.

Kasdieninėje kalboje dauguma deda lygybės ženklą tarp šiuolaikinės moters ir veiklios moters.

Pirmiausia ir iškyla klausimas, kas ta veikli moteris? Ar ta, kuri “babkių” turi, nes kažkas davė, ar ta, kuri neturi laiko nes nemoka organizuoti savo gyvenimo? Moterys šiandien – dauguma veiklios ar ne? Turtingos ar ne? Skirstyti jas į skirtingas grupes visuomenėje ar ne? Lyginant su moterimis gyvenusiomis prieš šimtą metų, jos laisvos ar ne? Kas “šiuolaikinei” moteriai laisvė?

Iš kur gi paprasčiausia sužinoti ką nors apie veiklias – šiuolaikines moteris? Aišku, iš įvairiausių žurnalų.

Nagi atsiverskime pirmą pasitaikiusį: “Gražiai moteriai – gražus automobilis”. Kiek čia laisvės? Ar negražiai merginai nebus prieinamos jokios pramogos ar net meilė? Ar ji turi patikti vyrams, kad jos kaip moters gyvenimas būtų nusisekęs? Ar moteris žino, kad į ją žiūrima neatskiriant jos nuo jos išvaizdos: ji vertinama, gerbiama, geidžiama priklausomai nuo aprangos ir elgsenos.

“Įsimylėjusi ir paslaptinga” nuo šiol apie savo gyvenimą nepasakos” – ar tai įsimylėjimas atnešė šiai moteriai nelaisvę, kad net baisu papasakot kam nors? “Sveikame kūne – sveika siela”. Sustoju prie prabangaus sporto klubo, “sveikos sielos” sėdasi į automobilius tamsintais langais – ar jos bijo pašalinių žvilgsnių, o gal net pažiūrėti žmonėms į akis baisu? Kur čia laisvė? “Bendras darbas, bendra lova” – kur daugiau laisvės darbe ar lovoje, kur šiuolaikinė – veikli moteris iš tiesų yra laisva? “Ir pagaliau ji nusifotografavo nuoga” – čia ji parodė savo laisvę ar nelaisvę?

Informacijos srautas apie gražias, veiklias, sveikas, įsimylėjusias, nuogas, apsirengusias ir kokias tik nori taip viską suvelia, kad net darosi neaišku ką reiškia vienas ar kitas žodis, gestas ar vaizdas, jau nekalbant apie vertybes.

Kartais atrodo, kad laisvė – tai yra valdžia ir pinigai, ir aš jos galiu pasiimti kiek noriu, bet jeigu pasiimsiu per daug, prarasiu viską. Galiu paimti tiek, kiek galiu suvaldyti. Kodėl imu laisvės X, o ne Y kiekį? Tai yra todėl, kad mintys ir požiūris į laisvę asmeniškai individualiai nubrėžia ribą tarp laisvės ir nelaisvės ir tai rodo, kad neegzistuoja absoliuti laisvė. Laisvė yra situacinis dalykas. O situacijos dimencija yra laisvės turėtojo švarumas. Be abejo, šitaip kalbant apie laisvę, yra privaloma atriboti save nuo tokių laisvės turėtojų, kurie atneša nelaimę. Todėl ne mažiau svarbus dalykas – laisvės kaina. Laisvė gali kainuoti šiuos apribojimus: gal norėčiau nieko neveikti, bet aš esu išsikovojusi tokią laisvę, kad norėdama nieko neveikti, turiu daryti daug darbų.

Todėl įvertinant laisvės kainą ir nelaisvės faktą yra neįmanoma pasakyti ko šiandien turime daugiau: laisvės ar nelaisvės, ir ne tik veiklios ir šiuolaikiškos moterys, bet ir vyrai. Žiūrint abstrakčiai atrodo, kad turiu daugiau laisvės, bet kai pradedu detalizuoti, laisves ir nelaisves santykis staiga ima kisti nelaisvės naudai. Todėl grįžtant į laisvės klausimo gelmes, galima teigti, kad kaip ir visur gamtoje turėtų egzistuoti pusiausvyra. Todėl kuo daugiau sau priskiriam laisvės, tuo daugiau ateina nelaisvės. Raktas į laisvės klausimą yra balansas. Ar sugebu pasiimti tiek laisvės, kad nelaisvės įsipareigojimai neužgožtų būties. Todėl lygiagrečiai yra labai svarbu laisvės kokybė, nes akivaizdu, kad yra tam tikrų skirtumų tarp laisvės kiekybės ir kokybės. Absoliuti kiekybė neturi vertės ir rusišku žargonu vadinama”biespridielu”, tuomet laisvės realizacija pasipuošia tokiomis spalvomis, kad , kaip taisyklė, užpildo skandalams ir kriminalinėms kronikoms skirtus puslapius (kurie, beje, baisiai traukia tūlą skaitytoją) Tos spalvos yra jausmo gylis. Kiek giliai aš jaučiu ryšius tarp savęs ir aplinkos? Ir tokiu būdu galiu užbrėžti kokybinę ribą tarp laisvės ir nelaisvės.

Ar mes galvojame apie visišką laisvę ar tik apie laisvę nuo skausmo, nemalonių prisiminimų ir patyrimų. Laisvė visada yra tuo pat metu ir laisvė nuo ko nors ir laisvė kam nors .

Laisvė nuo ko nors – tai tik reakcija……

Laisvė kam nors – tai laisvė būti atsakingai, turėti sąžinę, klausyti sąžinės balso, kuriam atsiveria ne esamybė, o tai, kas privalo būti, tai ne primityvi materiali tikrovė, o galimybė būti su konkrečiu “aš” konkrečiomis sąlygomis, kurios reiškia ir galimybių išsipildymą ir visko, kas yra, pradžių pradžią.

Čia reikia apsispręsti, kam savo laisvę paskirti, su kuo save susieti dvasios saitais, kuo gyventi ir tikėti, kokio pasaulio neatsiejama dalimi tapti.

Ar griūti aukštielnikai po pinigingu niekšu ir slapstytis už tamsintų džipo stiklų? O gal būti “boba su kiaušiniais” ir visus versti tikėti, kad pastarieji iš tiesų tabaluoja po mano sijonu? Išgarsėti per realybės šou? O gal tiesiog išgarsėti realybėje…

Laisvė ir jos jausmas būna skirtingi. Tai priklauso, kaip mes tai suprantame?

Taip, tai kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau tais laisvumo instrumentais reikia išmokti elgtis. Nes kiekvienas asmeninės laisvės suvirpėjimas toj pačioj terpėj užspaudžia kažkieno kito laisvę, tokiu būdu sėdamas nelaisvę. Iškyla svarbus klausimas: ar mano “šitas” konkretus veiksmas yra laisvė ar nelaisvė. Ir jeigu tai yra mano laisvė, o kitų šalia esančių nelaisvė, tai vis dėlto, vertinant ir globaliai ir konkrečiai, tampa neaišku kas yra laisvė.

Tai vis dėlto – kas yra laisvė?