Leiskite vaikams patiems pasirinkti

Kodėl reikia leisti vaikams pasirinkti?

Todėl, kad jie turi teisę ir laisvę tai daryti.

Teoriškai kiekvienas tėtis ir mama nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Šio tikslo vedini, tėvai stengiasi praturtinti ir praplėsti savo vaikų gyvenimo pasaulį įvairia veikla, kuri turėtų jį daryti išskirtiniu, ypatingu, vieninteliu. Ar tokie veiksmai turi prasmę, jei vaikas jau iš prigimties yra unikalus ir nepakartojamas? Ar tokie vaikai jaučiasi laimingi? Bet kokiu atveju, laimingi vaikai – tai yra iššūkis tėvams.

Kaip pasielgti? Ar leisti vaikui pasirinkti? Ar leisti pasirinkti: lankyti ar ne muzikos mokyklą, sporto užsiėmimus ar kokią kitą veiklą? Šioje situacijoje, deja, nėra universalių, visiems tinkamų metodų ir patarimų, tačiau yra būtinas ar bent jau turėtų būti toks – konkretus tikslas prieš nukreipiant vaiką į vieną ar kitą būrelį. Veiksmai turėtų būti tikslingi vaiko atžvilgiu, taip pat labai atsargūs ir atsakingi. Veiksmų tikslingumas arba tikslo formulavimas turi kelis išeities taškus.

Remiantis paprastomis gyvenimiškomis būrelių istorijomis, pirmiausia labai svarbu tėvams atskirti savo ambicijas nuo vaikų norų ir pasirinkimų, o taip pat ir galimybių. Kitaip tariant, privalu labai gerai pagalvoti kiekvienai mamai ir tėčiui: ar čia noriu aš ar mano vaikas? Tėvai, kurie realizuoja save per savo vaikus, įgyvendina per juos savo vaikystės ar jaunystės svajones, daro savo vaikus panašius į save ar kitus asmenis dažniausiai gauna vieną rezultatą – savo vaikų priešiškumą jų pačių atžvilgiu. Tai ypač atsiskleidžia ankstyvojoje paauglystėje, kai vaiko susitapatinimas su tėvų norais, psichika, emocijomis ima silpnėti ir atsiranda savo vidinio unikalaus pasaulio jautimas ir jo kūrimas, kuris skiriasi nuo tėvų ir kitų žmonių. Visu paauglystės laikotarpiu formuojasi nauja subjektyvi realybė, kuri pertvarko vaiko supratimą apie save ir kitus. Būtent šiuo metu intensyviai formuojasi savęs supratimas ir savęs vertinimas, sugebėjimas analizuoti supančius reiškinius. Ir tai visų pirmiausia – įsisąmoninimas savęs kaip skirtingo nuo tėvų pavyzdžio subjekto, sugebančio savarankiškai pasirinkti ir užtikrinti asmenybės vientisumą. Tik pats pasirinkdamas vaikas sužino, kuo jis yra reikšmingas ir kad jo veiksmai šiame pasaulyje yra svarbūs.

Tėvai dėl vienokio ar kitokio vaiko pasikeitimo dažnai nustemba. Dažnai gali išgirsti: buvo toks geras vaikas, nežinau, kas su juo atsitiko, nieko nenori ir pan.

Dažnai tėvai verčia vaiką norėti to, ko vaikas nenori. Ko jis ištikrųjų nori, kai prievarta yra verčiamas kažkuo užsiimti (pvz. grojimas pianinu) tai, kad jį paliktų ramybėje. Anot psichologijos daktarės Fridos Porat „kartais mums reikia laikotarpių (netgi ilgai trunkančių laikotarpių), kai galėtume dykinėti, gyventi šia diena, nei iš vidaus, nei iš išorės nespaudžiami ką nors daryti ar ko nors norėti. Tai labai prasminga saviugdos ( o gal ir besivystančios savimonės) fazė. Gali paprasčiausiai tarti, kad prasminga gyventi neprievartaujamam”.

Čia neišvengiamas konfliktas tarp tėvų ir vaikų, gal būt jis yra net būtinas. Svarbu, kad konfliktas šiuo atveju turėtų prasmę naujų santykių pradžiai, jų kokybei tarp vaiko ir tėvų. Kitu atveju, jei tėvai ir vaikai užstrigs konflikte, nebus dvišalių santykių ir savitarpio supratimo bei emocinio ryšio, kuris labai svarbus. Neišspręstas konfliktas sukurs vaiko savęs izoliaciją, vienišumą, nerimą. Nerimas sugriauna vaiko pasitikėjimą savimi. Nuolatinis nerimas veda prie neurozės, o perdėtas rūpestis, kad vaikas taptų tuo ar kitu tampa kertiniu akmeniu beribiam nesaugumo jausmui ateityje.

Kiekvienas vaikas nori pats pasirinkti ir būti pats sau auklėtojas ir patarėjas. Tie, kurie nori ir gali tai daryti, jaučiasi laimingi. Čia, tikriausia, daugelis tėvų paprieštaraus tokiai nuomonei ir pasakys, jog mažas vaikas tiksliai nežino ko nori ir negali ar nesugeba pasirinkti. Visgi, vaikas nuo pat ankstyvųjų gyvenimo dienų turi savo norus, svajones ir troškimus, kurių tėvai net neįsivaizduoja, o dažnai ir nepaklausia apie juos. Čia tėvams gali padėti nuoširdus pasikalbėjimas, domėjimasis ir rūpinimasis savo vaiku. Tai turėtų vykti sistemingai, nuosekliai, o ne protrūkiais, kai kažkas atsitinka. Pasikalbėjime su vaiku labai svarbu jį klausyti, dar svarbiau išgirsti ir suprasti. Kitaip tariant, labai svarbu kalbant su vaiku, būti su juo „ištikrųjų”, „čia ir dabar”, negalvoti tuo momentu apie savo reikalus, darbą, pinigus, draugus. Tėvai, kurie tokiu būdu sugeba sukurti šiltus, stabilius emocinius ryšius, tuo pačiu nuosekliai nustato natūralias elgesio ribas. Tėvai, kurie pripažįsta vaikų laisvę, leidžia vaikams išsakyti savo nuomonę, reikšti ir dalintis mintimis ir jausmais tuo pačiu skatina jų savarankiškumą ir gebėjimą prisiimti kuo daugiau atsakomybės už savo veiksmus ir pasirinkimus su jų sėkmėmis ir nesėkmėmis. Tada vaikui atrodo, kad tai, ko nori ir ką jaučia jis, yra taip pat svarbu, ko nori ir ką jaučia tėvai. Tai padeda vaikui įžvelgti save ir kitą, derintis prie kito, atsižvelgti į kitų žmonių norus. Vaikas mokosi ir kuria savo pasaulį iš savo asmeninio emocinio patyrimo. Tai yra ypač svarbu, kad neatitrūkti nuo realaus pasaulio, nuo vaiką supančios realybės. Tai svarbu vaiko sugebėjimui kelti sau realius tikslus ateityje.

Jeigu remtis viena iš bendrosios psichologijos tezių, jog asmenybe ne gimstama, o tampama, tai reikia pripažinti faktą, jog užklasinės veiklos turėjimas ir jos turinys labai svarbus „savęs įgijimui”. Tai tiesiogiai siejasi su bendravimu ir savęs supratimu per saviraišką, per galimybę atsiverti kitiems žmonėms. Pabrėžtina, jog taip kuriama terpė „savęs įgijimui”, o ne „savęs išbarstymui”. Tai atsitinka, kai vaikas susitapatina su begaliniu tėvų džiaugsmu vaiko pasiekimuose visose įmanomose veiklose. Na, paprastai toks vaikas tikrai geriausiai mokosi, piešia gražiausiai, dainuoja ir šoka, plaukia visais įmanomais būdais, sportuoja ir t.t.

Čia galima būtų priminti, jog kai vaikas daro viską, tai reiškia nieko konkrečiai. Išlaikyti „visur gabaus” vaiko įvaizdį su laiku darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dar sunkiau tai įgyvendinti realiai. Čia verta suaugusiems įsivaizduoti save savo vaikų vietoje: darbas + visi vaiko būreliai. Ankščiau ar vėliau (bet kurioje psichosocialinės raidos stadijoje) nusivylimas, pasimetimas, pavargimas, nutolimas nuo realybės tampa neišvengiamybe.

Nuo šio diskomforto ir deformacijos gali išgelbėti konkrečios užklasinės veiklos pasirinkimas ir atsakomybė už ją.

Kitas svarbus aspektas formuluojant tikslą – pastebėti talentingą ir išsiskiriantį savo gabumais vaiką vienoje ar kitoje srityje. Čia verta prisiminti tai, jog toks vaikas dažniausiai būna vienas iš tūkstančio arba geriausiu atveju vienas iš šimto. Todėl tėvams nederėtų savo vaiko gražiausius vaikystės ir jaunystės metus įkalinti geriausių smuikininkų, pianistų, krepšininkų, modelių, dailininkų vaidmens narve. Šiuo atveju reikia pasitarti su tos srities specialistais, pačiu vaiku, kokį priimtiną kelią pasirinkti siekiant šio tikslo. Reikia atskirti veikimą dėl bendro išprusimo, savęs praplėtimo ir siekio tapti profesionalu kokioje nors srityje. Taigi, jei užklasinė veikla pasirenkama dėl inteligencijos, tada galima ir būtina peržvelgti būdus, kaip tai galima pasiekti, neatsisakius bendravimo su draugais, knygų skaitymo, laisvės būti, laisvės tapti.

Norint realizuoti unikalias galimybes, kiekvienam reikalinga laisvė būti savimi. Tai reiškia, kad vaikas turi laisvai rinktis. Nuoširdžiai ir nevaržomai pasirinkęs žmogus įgyvendina savo svajones, atranda prasmę ir yra savitas.

Svarbu, kad vaikas nuoširdžiai džiaugtųsi tuo, ką daro. Tai ir yra ta vidinė vaiko laimė.

Svarbu, kad tėvai mokėtų prašyti, o ne reikalauti. Sakyti vaikui: aš tave myliu. Nesidrovėti vaiką prisiglausti, paglostyti, apkabinti, paspausti jam ranką.

Pereinant prie konkrečių situacijų, galima paminėti tokius atvejus.

Krepšinis: Jei norime vaiką leisti į krepšinį, neužtenka vieno specialisto nuomonės. Reikėtų pasitarti su treneriais, išsiaiškinti mediko prognozes: augs – neaugs. Apsvarstyti, kas bus, jei nepaklius į NBA, o jei paklius ir bus ten pastumdėliu ir nepakils nuo atsarginio suolelio. Mano praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kai vardan sportininko karjeros, tėvai ignoravo savo sūnaus širdies ligą.

Kitas atvejis – modelio karjera. Taip kaip ji suprantama ir daroma Lietuvoje iš viso turėtų būti draudžiama, nes tai žaloja vaiko psichiką. Kodėl? Tai iškreipia realybę, daro didelę žalą vertybių sistemai ir siaurina vaiko perspektyvą savęs realizavimui ir įsiliejimui į sociumą.

Apie pianistus paprasčiausia siūlau pasižiūrėti prancūzų režisieriaus (sužinosiu tiksliai!) filmą „Pianistė”, kurį galima rasti mūsų videotekose. Aišku tai yra kraštutinė versija, tačiau jeigu tėvai mato savo atžaloje pianistą, kaip profesionalą, tai pirmiausia turėtų būtinai pasitarti su keliais šios srities specialistais, išklausyti jų nuomonės ir į ją atsižvelgti.

Dėl tokių kategoriškų pasisakymų tėvai gali paklausti: „tai ką, tegul geriau šlaistosi gatvėmis?” Jei vaikas dainuoja, tai yra labai gerai, bet jeigu iš mažamečio yra daromas „dainininkas” ir dažniausiai neaiškaus stiliaus, akcentuojant drabužius ir vizualinę išraišką ir vaikui tai pateikiama ypatingai sureikšmintai, tai tą dieną, kai jis nepaklius į top-10 arba iškris iš top-10, į pagalbą gali tekti pasitelkti medikamentus. Todėl visgi kalbant apie konkrečią tėvų poziciją, tėvai privalo pirmiausia patys suprasti gyvenimo įvairovę, šansų ir scenarijų gausą, sugebėti atsirinkti ir leisti galų gale sūnui ar dukrai šiandien padainuoti, pasivaipyti ant podiumo, pažaisti futbolą ar krepšinį. Leisti džiaugtis tuo, ką teikia gyvenimo situacijos.

Dar viena pasitaikanti ir labai svarbi situacija, kai vaikas nori užsiimti kažkokia jam patinkančia veikla, bet negali. Pvz. Lietuvoje labai gausu tokių, kurie neturi klausos ir nori dainuoti ( arba dainuoja). Ir suaugęs dažnai gyvena situacijoje (atėjusioje iš vaikystės), kurioje vyrauja disbalansas tarp norimo ir galimo. Kartais galbūt ir galima pasitelkti tėvams ir pedagogams išradingumą, kaip amortizuoti vaiko prasilenkimą su realybe. Šioje situacijoje norėčiau paminėti konkretų pavyzdį, kai vaikas labai norėjo dainuoti chore, bet neturėjo klausos. Patyręs pedagogas suteikė tam vaikui išskirtinumą ir leido jam vartyti koncertmeisterio natų knygą choro repeticijų ir koncerto metu. Tokiu būdu vaikui buvo ne taip skausminga atsisakyti choro, ir jis atrado save šachmatuose.

Aišku galima rasti šimtus gerų ir blogų pavyzdžių. Tačiau baigti norėtųsi Kahlilio Džibrano žodžiais:

„ Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,

nes mintis jie turi savo.

Jūs galite duoti buveinę jų kūnams, bet ne jų sieloms,

Nes jų sielos gyvena rytojaus buveinėje, kurios jūs net svajonėse negalit aplankyti.

Jūs galite stengtis panėšėti į juos, bet nesiekite juos padaryti panašius į save.”