Žmogaus galia

Kaip žmogus supranta savo galią? Kur slypi žmogaus jėga? Kaip tuo pasinaudoti ir iš kur žinoti, kuo pasinaudoti?

Pažvelkime į „galinguosius”. Vieni savo galią apibrėžia pinigų kiekiu ar formalios valdžios turėjimu. Kiti gi – atvirkščiai. Dar kiti mato savo galią nuolatinėse raudose ir verkšlenimuose. Pilna tokių televizijos laidų ir tokių personažų. Vienas mano esąs galingas tuo, jog be jokios sąžinės graužimo gali viešai demonstruoti savo cinizmą, kitas – jog sutalžė savo žmoną ir savo vaikus, dar kitas galingas tuo, kad prarasdamas savigarbą, savo vertės jausmą skelbia tai viešai. Nemalonu?..

Čia būtų galima pritarti E. Eriksono nuomonei, jog žmonių gerosios tendencijos greičiau ŠNABŽDA, o ne RĖKIA. Todėl juos sunku išgirsti.

Savo galias platesne prasme galėtų atrasti tas, kuris siekia žmogiškosios pilnatvės.

Tai atradimas savyje dalykų, kuriuos mes visi turime. Tai reiškia gyventi ir keistis naudojantis tuo, ką turime savo viduje, tuo, kas sudaro mūsų galią.

Pirmiausia – tai Meilė – aukščiausias pajėgumo, galios pasireiškimas. Tai sudėtingas ir intymus jausmas, kurį lydi švelnumo, susižavėjimo, pavydo, pykčio, nerimo, džiaugsmo, sielvarto emocijos ir būsenos. Bet kokiu atveju meilė turėtų būti aktyvi veikla, kuri reiškiasi sugebėjimu duoti, o ne imti. Ką reiškia „duoti”? Žmogus, kurio kultūra orientuota tik kaupti, duoti supranta, kaip ko nors atsisakymą ar praradimą dėl ko nors. Šiandieniniame meilės kontekste dažnas tiesiog „turi” žmogų, vyrą, žmoną, „rėmėją” ar meilužę. Tas amžinas E. Fromo klausimas „Turėti ar Būti?”. Lengviau yra turėti, nes būti meilėje – sunkus darbas. Tai nėra aukojimasis dėl kito. Tai yra davimas kitam to, kas mumyse yra tikro ir gyvo: savo liūdesio, džiaugsmo, proto, jumoro, juoko, supratimo ir t.t. Sugebėjimas mylėti priklauso nuo žmogaus brandumo. Atsitinka ir taip, jog žmogus niekada nepatiria tikro meilės jausmo, nes jam maloniau pavyzdžiui visą gyvenimą būti narcizu ar priklausyti nuo kitų. Meilė neišvengiamai susijusi su atsakomybe, pagarba, kito žmogaus pažinimu, rūpesčiu. Anot K. Džibrano meilė turi vieną troškimą – išsipildyti. Todėl, jei esame čia buki, šį jausmą būtina puoselėti įgyjant tikrąsias galias.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kaip mes išgyvename su tikrovės daiktais ir reiškiniais. Kaip mes valdome savo jausmus? Kas lemia mūsų emocijų turinį ir dinamiką?

Kaip jau buvo užsiminta ankščiau, Lietuvoje paplitusi tendencija skųstis ir verkšlenti. Didžioji dalis publicistinių laidų rodo būtent tokį gyvenimo būdą. Galima teigti, kad verkšlenimas – tai savo galios jei ne praradimas, tai susilpninimas. Svarbus aspektas, jog visuomenė orientuojasi į rezultatus ir konkurenciją ir tada kažkas „pasmerktas laimėti” , kažkas „pasmerktas pralaimėti”. Taigi emocinė įtampa ir stresas tampa nuolatine daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena. Ir kaip bebūtų keista – žmonės patys renkasi tokią būseną. Tai pasirinkimas ne savo , bet kito jausmų. Gyvenimo realybė parodo, jog dėl to dauguma žmonių nemoka valdyti ir įvardinti savo savijautos.

Jie neišjungia televizoriaus, jie skaito įvairias apgailėtinas istorijas, susiedami save su jomis, įsijaučia į tai ir leidžia savo vienintelio gyvenimo laiką kitų gyvenimams. Čia norisi prisiminti žodžius, jog mes kiekvieną diena numirštam po truputį. Todėl norisi, kad žmonės nuoširdžiai džiaugtųsi, kad gyvena, nuoširdžiai pyktų, juoktųsi ar verktų. Tai galėtų padėti žmogaus jausmams tapti gilesniais, tikresniais. Tai nereiškia, kad jausmai turi būti tik pozityvūs ir mus apjungiantys. Liūdesys, pyktis, bjaurėjimasis, išsiskyrimas, nusivylimas irgi yra gyvenimas. Emocinę inteligenciją reikia ugdyti. Šiandieninė visuomenė labai vertina intelekto koeficientą. Vaikai mokyklose muštruojami, potencialūs darbuotojai „matuojami”. Tačiau tyrimai rodo, kad IQ garantuoja tik dvidešimt procentų sėkmės – visa kita emocinis intelektas. Ar mokomės to? Nepamirškime, kad  jausmai padeda išskleisti kitą mūsų galią – protą.

Žmogui galios priduoda tai, kai jis tikrai žino, ko nori iš gyvenimo. Kitaip tariant, jis turi gyvenimo tikslą ir moka pamatuoti savo sugebėjimus jį pasiekti.  Čia pravartu savęs paklausti, kas man gyvenimo prasmė?

Kaip atrasti šias galias, kurių dėka mes tampame brandžia asmenybe?  A. Maslow pateikia „žmogiškąją pilnatvę” pasiekusių asmenybių charakteristiką:

  1. Realistiškesnis požiūris į pasaulį. Nei nepagrįstas optimizmas, nei pesimizmas, nei burtai, nei prietarai. Jie pasižymi sugebėjimu skirti tai, kas yra iš tikrųjų ir teisingiau vertina žmones.
  2. Savęs ir kitų priėmimo lygis. Jie yra tolerantiški kitiems, sau ir savosioms silpnybėms.
  3. Didesnis spontaniškumas ir geresnis savęs pažinimas. Jie spontaniškesni, elgiasi natūraliai ir geriau supranta savo motyvus, jausmus, geriau žino savo gabumus bei potencijas.
  4. Labiau koncentruojasi ties problemomis. Jie domisi tuo, kas vyksta šalia jų, išorėje, ne tik jų viduje. Jie nekreipia dėmesio į smulkmenas, todėl gyvenimas jiems lengvesnis, ir jie patys yra labiau sugyvenami.
  5. Jiems labiau reikia vienumos ir „privatumo” viską patiems apmąstyti.
  6. Didesnė autonomija ir atsparumas išorinėms įtakoms. Kitaip tariant, šie žmonės vadovaujasi savo protu. Jie turi savo nuomonę, jų pažiūras formuoja ne pardavėjai, reklama,  propaganda, televizija, laikraščiai ir pan.
  7. Nuoširdesnis džiaugsmo reiškimas ir įvairesnės emocinės reakcijos.Save realizuojantys žmonės nuolat džiaugiasi ką tik pasiektais laimėjimais ir kaskart iš naujo mėgaujasi žmogiškosios egzistencijos stebuklais. Jiems šiandien saulėtekis yra lygiai toks pat nuostabus kaip kadaise, kiekviena gėlelė juos žavi taip pat kaip visada, tūkstantasis pamatytas vaikas yra toks pat gamtos stebuklas kaip ir pirmasis.
  8. Dažniau patiria nepaprastų įspūdžių. Juos ištinka mistinės akimirkos, ekstazės. Jie stipriai išgyvena tas vertybes, kurios teikia prasmę gyvenimui.
  9. Didesnis visuomeninis aktyvumas. Subrendę asmenys moka užjausti ir noriai padeda kitiems.
  10. Gilesni ir kupini meilės tarpusavio santykiai: sugeba mylėti neegoistiškai, palaiko glaudžius kontaktus su nedaugeliu, moka džiaugtis ir didžiuotis savo laimėjimais, seksą sieja tik su meile, o ne akimirkos afektu.
  11. Demokratiškesnis charakteris. Jie sugeba užmegzti draugystę su įvairių socialinių sluoksnių, rasių, tautybių, religijų žmonėmis.
  12. Tokie žmonės geriau skiria gera nuo blogo, priemones nuo tikslų.
  13. Neįprastas humoro jausmas.
  14. Didesnis kūrybiškumas. Labai gaivus, nešabloniškas, kūrybiškas požiūris į gyvenimą.

Ką daryti? Ieškoti struktūros, autoritetų, grandiozinių projektų, magijos, astrologinių prognozių – kažko didesnio negu mes patys esam, t.y. bandyti bėgti nuo savęs, o gal prisiminti save vaikystėje ir išgirsti save tikrą ir tuomet gal atsiras prielaidos sugražinti tikrąjį savęs pajautimo džiaugsmą.